Dovilė Kaminskytė
 

Čia dedu įvairias istorijas anekdotus ir t.t... jeigu turi ka papasakoti idomaus  siusk savo istorija ar kt. man adresu Dovilea_x@inbox.lt ir pamatysi savo laiškuti čia... :)~

Pridėti į Favoritus Siųsti man E-mail
Įdomios svetainės
Grįžti į titulinįDovilė Kaminskytė / Internetinis dienoraštis

Gauti RSS


Įrašai
 Tik žinok....
Įdėjo:dovilea1 Dovilė Kaminskytė 1028 d atgal 06.08.2009 13:41:36

Atsimenu kai ėjau su tavimi ilgais parko takeliais... O nuo medžių krito auksu papuošti lapai... Paėmiau tavo šaltą ranką į savo delnus... Smarkiai ją suspaudžiau ,kad bent kiek sušiltum... Tu nusišypsojai savo žavinga šypsena... Ir vien ji privertė mane parausti, tas tavo kiaurai matantis žvilgsnis padeda tau suprasti mane net ir be žodžių...

Kai būdavo sunku kalbėti mes sėdėdavome vienas šale kito susiglaudę... Mums nereikėjo kalbėti vienas kita supratome ir tyloje... Svajojau tave vesti... Mylėti, tol kol nustos savaime mudviejų širdys plakti tuo vieninteliu ritmu... Tai buvo kaip sapnas iš kurio pabudęs staigiai nieko neberadau šale ... O tas amžinas skausmas žudė mane lėtai ir skausmingai... Regis dar vakar vienas kitam žarstėme komplimentus, lepinome atnešdami rytini puodelį kavos į lovą... Ir turbūt visą gyvenimą atsiminsiu kaip mes susipažinome internetu... Po keliu dienų aš jau buvau tavo realiame glėbyje galėjau užuosti tavo saldžių kvepalų aromatą...

Bet toks jau tas gyvenimas niekada negali atsipalaiduoti... Jis padengtas tokiu plonu, slidžiu ledu... Ir kai visai pamiršti atsargumą paslydęs labai smarkiai susitrenki kokia kūno dalį ,o dažniausiai širdį...

O mūsų ši graži istorija apgaubta ne tik ledu ,bet ir melu... Vieną dieną tavo glėbio šiluma lepinausi aš ,o kita jau toks berniukas kurio aš nesu matęs ir tikiuosi nepamatysiu... Dabar aš einu išlėto paskui tave vakarais parke... Norėčiau prieiti arčiau ,bet vargu ar po tiek laiko dar mane paminsi... Tik žinok vieną be tavęs aš nebuvau laimingas ir niekada nebusiu... Dėkoju tau už tą trumpą ,bet amžiną laimę. Tikrai kol tavęs nebuvau sutikęs nežinojau ką tai reiškia... Tikiuosi tu dabar ir visada būsi laiminga. Sudie mano meile..

Komentarai: 0   Peržiūrėjo: 100   Grupė: Bendra  

 Amžina meilė
Įdėjo:dovilea1 Dovilė Kaminskytė 1028 d atgal 06.08.2009 13:39:30

Jau praėjo septyni mėnesiai po tos nelaimės, prieš septynis pačius sunkiausius mėnesius mes dar buvome drauge:nerūpestingi, laimingi ir įsimylėję. Vos susipažinusi su juo pajutau kažką ypatingo. Mes patikome vienas kitam ir vis labiau jatėme stiprų ryšį, kuris mus jungė. Vėliau gimė meilė. Tai buvo malonus ir žodžiais neapsakomas jausmas. Kartu mes išbuvome metus. Nors kartais tekdavo bendrauti trumpomis žinutėmis arba pokalbiais telefonu, visuomet jį jaučiau šalia. Po kiekvieno pokalbio skrajojau padebesiais, buvau laiminga, be jokio baimės jausmo, kad tai gali galiausiai ir baigtis.
Tos lemtingos dienos išvakarėse gavau paskutinę jo žinutę. Jis rašė, kad pasiilgo mano mėlynų akių. Buvo gera, nes jaučiausi reikalinga, kažkuo iškirtinai ypatinga ir tokia mylima.
Kitą dieną negavau jokių žinučių, mano telefonas tiesiog tylėjo, kai galiausiai išgirdau skambutį. Tą lemtingą skambutį, kuris galutinai sudaužė visas mano viltis ir svajones. Skambino gera pažįstama, kuri pranešė, kad jis žuvo. Pro akis tarsi prabėgo visas gyvenima. Negalėjau ir nenorėjau tuo tikėti.
Kai pamačiau jį šaltą ir abejingą, neliko abejonių, kad tai tiesa. Negaliu paaiškinti, ką jaučiau žvelgdama į jį . Jo veide atsispindėjo amžinybė ir visos, metus trukusios pasakos pabaiga.
Šiuo metu turiu nuostabų draugą, su kuriuo esu laiminga, bet neįstengiu jam jausti tiek, kiek jaučiau tam, kurį taip mylėjau. Tikrai nenoriu to jausti .
Šiandien toks pat tylus ir apgaulingai ramusvakaras, toks kaip ir tada, kai sužinojau, kad praradau daugiau nei kada nors galėjau įsivaizduoti. Man vėl liūdna, tuščia ir nejauku. Viskas tarsi verčia jį prisiminti, verkti, ilgėtis. Nėra nieko baisesnio už tokią pabaigą: sunaikintus jausmus, atsivėrusias, sunkiai užgijančias žaizdas. Geriau jau būtų jį matyti su kita. Būtų gera jį matyti besišypsantį, nors ir ne man.
Gal pagaliau ta, priešais stovinti skaudžių prisiminimų siena sugrius ir aš tapsiu laiminga, vėl būsiu mylimnti ir mylima.

Komentarai: 0   Peržiūrėjo: 107   Grupė: Bendra  

 Nuo meilės nepabėgsi
Įdėjo:dovilea1 Dovilė Kaminskytė 1028 d atgal 06.08.2009 13:38:49

Meilė ateina netikėtai ir nelauktai, staiga supranti jog kažką myli...

Prieš 4 metus jaunutė, laisva, kupina jaunatviškos energijos mano širdis
svajojo apie "princą ant balto žirgo"...Deja likimas skyrė visai ne tai...
Mes prasilenkdavom gatvėje, net vienas į kitą nepažiūrėdami. Abu turėjom
savo gyvenimus. Tu- merginą, aš- jaunatvišką laisvę. Bet tą vieną lemtingą
vasaros vakarą. Mes vėl susitikome gatvėje. Jis ėjo nusivylęs meile, o aš
dar vienu nepavykusiu nuotykiu. Aš ėjau net nepakeldama akių ir net
nežiūrėjau į jį, bet tyliai lyg giliai iš po žemių išgirdau duslų "labas".
Aš lėtu žingsniu ėjau link jo jis link manęs. Tą vakarą jis ieškojo
paguodos, o aš eilinio nuotykio.
Mes iki ryto vaikčiojome mėnulio mėnesienoje ir kalbejome. Po to vakaro
keistas jausmas užvaldė mane(kažkas labai šilto ir gero).
Šiandien galiu drąsiai teigti jau po pirmo vakaro, kai buvome kartu, aš
jį įsimylėjau. Per pastaruosius prašuoliavusius 4 metus ,galvodama tik apie
jį ir laukdama kada vėl galėsiu karštai apsikabinti mintyse tariu:" Aš jo
negaliu mylėti juk jis paprastas banditėlis".
Visiems neigdama jog įsimylėjau ir bėgdama nuo savo jausmų, pradėjau
ieškoto kažko naujo. Tikėjausi jog sugebėsiu pamiršti praeities jausmus.
Išvažiavau į kitą miestą. Pasinėriau į vaikinų viliojimo meną. Deja,
sudaužiau ne vieno studento, muzikanto ir verslininko širdis , bet
nesugebėjau sunaikinti praeities. Ir karts nuo karto grįždavau pas savajį
banditėlį. Tik jo glėbį jaučiuosi laiminga, tik jam galiu ištarti
stebuklingą žodį- myliu, tik su juo trokštu praleisti likusį gyvenimą.
Stiprus ir kartu negailestingas jausmas užvaldė mano širdį. Nežinomybė
apglėbė mane. Gyvenu ir myliu...
Žinau tik tiek, kad tą akimirką, kai jis man prisipažinsis, jog myli. Aš
sutirpsiu, ir nutekėsiu pasroviu kartu su juo.
Nors man dar tik 20 žinau, kad mano meilė jam amžina ir tikra. Dėl jo aš
paaukočiau daug ką...
Šiandien aš tikiu jog ir jis mane myli, tas paprastas banditelis, kuris
jau nebetikėjo, kad kada nors įsimylės, bet tiesiog bijo tai pripažinti.
Tą akimirką kai abu nustosim bėgę vienas nuo kito, mūsų abipusiai jausmai
susitiks ir degs amžinos meilės ugnimi...Aš to labai laukiu.

Komentarai: 0   Peržiūrėjo: 93   Grupė: Bendra  

Kas svetainėje?
Аnonimai: 5, Registruoti: 0 (?)
Skundas | Patalpinta MyLivePage | | © Kolobok smiles, Aiwan