Tik žinok....

Atsimenu kai ėjau su tavimi ilgais parko takeliais... O nuo medžių krito auksu papuošti lapai... Paėmiau tavo šaltą ranką į savo delnus... Smarkiai ją suspaudžiau ,kad bent kiek sušiltum... Tu nusišypsojai savo žavinga šypsena... Ir vien ji privertė mane parausti, tas tavo kiaurai matantis žvilgsnis padeda tau suprasti mane net ir be žodžių...

Kai būdavo sunku kalbėti mes sėdėdavome vienas šale kito susiglaudę... Mums nereikėjo kalbėti vienas kita supratome ir tyloje... Svajojau tave vesti... Mylėti, tol kol nustos savaime mudviejų širdys plakti tuo vieninteliu ritmu... Tai buvo kaip sapnas iš kurio pabudęs staigiai nieko neberadau šale ... O tas amžinas skausmas žudė mane lėtai ir skausmingai... Regis dar vakar vienas kitam žarstėme komplimentus, lepinome atnešdami rytini puodelį kavos į lovą... Ir turbūt visą gyvenimą atsiminsiu kaip mes susipažinome internetu... Po keliu dienų aš jau buvau tavo realiame glėbyje galėjau užuosti tavo saldžių kvepalų aromatą...

Bet toks jau tas gyvenimas niekada negali atsipalaiduoti... Jis padengtas tokiu plonu, slidžiu ledu... Ir kai visai pamiršti atsargumą paslydęs labai smarkiai susitrenki kokia kūno dalį ,o dažniausiai širdį...

O mūsų ši graži istorija apgaubta ne tik ledu ,bet ir melu... Vieną dieną tavo glėbio šiluma lepinausi aš ,o kita jau toks berniukas kurio aš nesu matęs ir tikiuosi nepamatysiu... Dabar aš einu išlėto paskui tave vakarais parke... Norėčiau prieiti arčiau ,bet vargu ar po tiek laiko dar mane paminsi... Tik žinok vieną be tavęs aš nebuvau laimingas ir niekada nebusiu... Dėkoju tau už tą trumpą ,bet amžiną laimę. Tikrai kol tavęs nebuvau sutikęs nežinojau ką tai reiškia... Tikiuosi tu dabar ir visada būsi laiminga. Sudie mano meile..